Francišekas Ksaveras Branickis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Francišekas Ksaveras Branickis Pranciškus Ksaveras Branickis

Johano Baptisto fon Lampio portretas, po 1788 m.
Branickiai

Branickių herbas

Gimė	1731 m.
Mirė	1819 m. balandžio mėn. (~88 metai)
Tėvas	Petras Branickis
Motina	Melanija Teresė Šembek

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Francišekas Ksaveras Branickis

Francišekas Ksaveras Branickis, Pranciškus Ksaveras Branickis (lenk. Franciszek Ksawery Branicki, 1731 m. – 1819 m. balandžio mėn.) – stambus Abiejų Tautų Respublikos karinis ir valstybinis veikėjas, pulkininkas (1757), Karūnos didysis pastalininkis (1764–1766), Haličo seniūnas (1765), Karūnos didysis medžioklis (1766–1773), Karūnos armijos generolas-leitenantas (1764), Lietuvos artilerijos generolas (1768–1773), karaliaus generolas-adjutantas (1762), Karūnos lauko etmonas (1773–1774), Karūnos didysis etmonas (1774–1793). Kašteliono Petro Branickio (m. 1762) ir Melanijos Teresės Šembek sūnus. Vienas iš Targovicos konfederacijos Lenkijos ir Lietuvos bajorijos lyderių, vėliau – caro tarnyboje generolas anšefas (1795). Rusų dokumentuose figūruoja kaip Ksaveras Petrovičius Branickis.

Biografija

Kilo iš Branickių giminės, herbo „Korczak“ savininkas, tėvas jo buvo Braclavo kaštelionas ir paliko sūnui gana didelį turtą, kuris beveik visas buvo iššvaistytas sūnaus jaunystėje.

Branickis gavo išsamų europietišką švietimą, kurį vėliau papildė kelionėmis, turėjo daug gabumų ir greitai pasidarė rūmų bei Lenkijos jaunimo numylėtiniu. Branickis anksti pradėjo galimybių ieškoti svetimose žemėse: iš pradžių jis tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, kovojusioje prieš Prūsiją, vėliau Kurše, jaunojo kunigaikščio Karolio rūmuose, su kuriuo ypač susidraugavo ir kurį lydėjo Septynmečiame kare (1756–1763).

Kai Branickio turtas išseko, jis norėjo važiuoti į Paryžių, į Prancūzijos dvarą, bet kunigaikščiui Karoliui pavyko jam parūpinti vietą pasiuntinybėje į Sankt Peterburgą, kur tuo metu Lenkijos pasiuntiniu buvo Stanislovas Poniatovskis, būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Nuo to laiko Branickis, dėka didelės Poniatovskio globos, ėmė greitai kilti: 1757 m. vasario 18 d. jis paaukštintas į pulkininkus, o 1762 m. tapo karaliaus generolu-adjutantu. Branickis kartu spėjo įsiteikti Rusijos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai Aleksejevnai (vėliau Kotryna II). Tai turėjo daug įtakos jo vėlesnei tarnybai. 1763 m. sausio 1 d. apdovanotas Aleksandro Neviškio ordinu.

1764 m. Stanislovas Poniatovskis, globojamas Rusijos dvaro, buvo išrinktas Respublikos valdovu, Branickis – gausiai apdovanotas: 1764 m. gruodžio 6 d. jis gavo karaliaus pirmojo generalo-adjutanto laipsnį. Kitą dieną buvo paaukštintas į Karūnos armijos generolus-leitenantus, gruodžio 21 d. tapo karaliaus pastalininkiu, o 28 d. gavo turtingą Peremislio seniūniją; karūnacinio seimo metu jis gavo aukštą Lietuvos artilerijos generolo laipsnį, o 1765 m. vasarį buvo išsiųstas į Berlyną su pranešimu apie Stanislovo Augusto karūnavimą; tų pačių metų gegužės mėn. Branickis buvo apdovanotas Švento Stanislovo, gruodį – Baltojo erelio ordinu, galiausiai, 1766 m. gegužę tapo karaliaus medžiokliu (Karūnos medžiokliu), 1768-1773 m. vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos korpusui.

1792 m. vienas iš Targovicos konfederacijos iniciatorių.

Santuokos ir vaikai

Nuo santuokos su Aleksandra Vasiljevna Engelhart (Engelhardt, 1754–1838), kunigaikščio Potiomkino giminaite, turėjo du sūnus ir tris dukteris:

Jekaterina (1781–1820) – pirmasis vyras nuo 1813 m. grafas Stanislovas Potockis (1786–1830), antrasis vyras – kunigaikštis Konstantinas Sanguška.
Vladislavas (1783–1843) – pataurininkis ir senatorius.
Aleksandras (1783 – po 1798) – mirė nukritęs nuo arklio.
Sofija (1790–1879) – žmona nuo 1816 m. Arturo Stanislavo Potockio (1787–1832).
Jelizaveta (1792–1880) – buvo ištekėjusi už grafo, o po to kunigaikščio ir generolo-feldmaršalo Michailo Semionovičiaus Voroncovo.

Branickio žmona giminės dvare Bila Cerkvoje įkūrė dendroparką, gavusį jos vardą – „Aleksandrija“.

Literatūra

Лихач Е. Браницкий, Франц Ксаверий Петрович // Русский биографический словарь : в 25 томах. – СПб.–М., 1896–1918.

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Vaclovas Petras Rževuskis	Karūnos lauko etmonas 1773 – 1774	Po to: Severinas Rževuskis